Ką tik sugrįžau iš Fukuokos, kur dalyvavau jau ketverius metus iš eilės vykstančiame projekte "ES ateina į tavo mokyklą" ir šios prefektūros moksleiviams pasakojau apie mūsų šalį.
Projektas buvo pradėtas 2007 metais, minint Romos sutarčių pasirašymo 50-metį. Tuomet ES valstybių narių ambasadoriai ir diplomatai apsilankė 77 Tokijo vidurinėse mokyklose su paskaitomis apie Europos Sąjungą ir savo atstovaujamas valstybes. Tada paskaitų klausėsi apie 19 tūkstančių moksleivių, o šią akciją plačiai nušvietė vietos žiniasklaida. Todėl ambasadorių susirinkime buvo nutarta šį projektą tęsti ir ateinančiais metais, išplečiant ambasadų veiklos zoną už sostinės ribų, kur žinios apie Europos Sąjungą pasiekia rečiau. Tuo būdu aplankomų mokyklų skaičius vis didėjo, o tuo pačiu plėtėsi ir ratas mokinių, kurie galbūt pirmą kartą išgirdo apie Europos Sąjungą. Šiemet aplankyta net 110 vidurinių mokyklų, kuriose susirinko iki šiol didžiausias skaičius mokinių - virš 50 tūkstančių.
Galbūt kyla įtarimas, ar šis skaičius nėra dirbtinai išpūstas rezultatui pagražinti? Tačiau jokio sąmokslo tikrai nėra, nes į vieną paskaitą paprastai ateina 700-1000 vyresniųjų klasių mokinių, todėl jos dažniausiai vyksta mokyklų sporto salėse. Pastarosios aprūpintos ir scenomis, todėl yra pritaikytos ir formaliems renginiams. Padauginkite šį skaičių iš dalyvavusių diplomatų skaičiaus (jų buvo arti 70), ir mistika greitai išsisklaidys. Vien mano paskaitose abiejose mokyklose dalyvavo 1700 moksleivių, o tuomet, 2007-aisiais, paklausyti apie ES ir Lietuvą vienoje mokykloje susirinko net 1200 mokinių.
Svarbiausia, kad šios paskaitos būtų lengvai suprantamos moksleiviams, ir kad jie per daug neįsitemptų, matydami priešais save - vaje, patį ambasadorių! Todel pranešėjai, galintys laisvai bendrauti japoniškai, įgyja didelį pranašumą. Tai sakau iš savo patirties, nes, nesinaudodamas vertėjo paslaugomis, visuomet laimiu dvigubai daugiau laiko turinio prasme. Be to, ir kontaktas su klausytojais būna kur kas betarpiškesnis, atsakant į klausimus. O jų pasitaiko pačių įvairiausių. Štai ir vakar beveik akademinei auditorijai taikytiną klausimą: "Prašau paaiškinti, kas ten atsitiko Graikijoje?" sekė kiek suktesnis: "Kaip jautėtės, pirmą kartą gyvenime sutikę japoną?" Gi trečiaisis dėl viso pikto pasitikslino: "Koks jūsų ūgis?" Tačiau atpildas laukė išvykstant, kai būrelis moksleivių mane išlydėjo lietuvišku "ačiū" ir entuziastingais šūksniais, jog būtinai atvyks į Lietuvą. Tai ir yra dalyvavimo šiame projekte prasmė. |
